Įvaikinimas

Tarptautinis įvaikinimas leidžia asmenims ar poroms įsivaikinti vaiką iš kitos šalies, o tam paprastai padeda agentūros, teisinės sistemos ir tarptautiniai susitarimai. Šis procesas yra griežtai reglamentuojamas siekiant užtikrinti vaiko gerovę ir apsaugoti juos nuo išnaudojimo.

Svarbiausi tarptautinio įvaikinimo žingsniai:

1. Šalies pasirinkimas: Būsimieji įtėviai pirmiausia pasirenka šalį, iš kurios nori įsivaikinti vaiką. Šiam sprendimui įtakos turi tokie veiksniai kaip šalies įvaikinimo taisyklės, galimų įvaikinti vaikų prieinamumas ir atitinkamų šalių santykiai.
2. Įvaikinimo įstatymai kilmės šalyje: kiekviena šalis turi savo tarptautinio įvaikinimo taisykles. Kai kuriose šalyse tarptautinis įvaikinimas leidžiamas palyginti lengvai, o kitose taikomi apribojimai arba tarptautinis įvaikinimas apskritai draudžiamas (pavyzdžiui, Rusijoje draudžiama įvaikinti JAV piliečius).
3. Hagos įvaikinimo konvencija: Daugelyje šalių laikomasi Hagos įvaikinimo konvencijos* – tarptautinės sutarties, kurioje nustatyti tarptautinio įvaikinimo standartai. Šalys, kurios yra Hagos konvencijos narės, siekia užtikrinti, kad įvaikinimas būtų etiškas, orientuotas į vaiką ir kad būtų išvengta išnaudojimo. Šalys, kurios nėra Hagos konvencijos narės, gali taikyti kitokius teisinius standartus, tačiau procesas paprastai būna sudėtingesnis.
4. Namų tyrimas ir tinkamumo nustatymas: Įtėviai turi atlikti licencijuotos agentūros atliktą namų tyrimą, kad būtų įvertintas jų tinkamumas įvaikinti vaiką. Šiame tyrime įvertinamas jų finansinis stabilumas, psichinė ir emocinė sveikata bei gebėjimas užtikrinti stabilią aplinką vaikui.
   • Priklausomai nuo šalies, tinkamumo nustatymo kriterijai skiriasi, tačiau dažnai taikomi tokie reikalavimai kaip minimalus amžius, šeiminė padėtis, sveikatos būklė ir kartais pajamos.
5. Įtėvių priskyrimas vaikui: Nustačius tinkamumą, ieškoma vaiko, kuriam gali būti priskirti įtėviai. Tai gali užtrukti, priklausomai nuo šalies ir įvaikinimo laukiančių vaikų buvimo. Įtėviai paprastai gauna dokumentus su informacija apie vaiko sveikatą, kilmę ir teisinę padėtį.
6. Juridinis procesas ir kelionės: Įvaikinant vaiką iš užsienio, reikia orientuotis tiek įvaikinančios, tiek kilmės šalių teisinėje sistemoje. Daugelyje šalių reikalaujama, kad įvaikintojai keliautų į vaiko kilmės šalį ir užbaigtų įvaikinimo procesą. Tai gali apimti susitikimus teisme, susitikimus su socialiniais darbuotojais ir reikalingų dokumentų pildymą.
7. Integravimo procesas: Baigus įvaikinimo procedūrą, įtėviai turi kreiptis dėl vizos arba pilietybės vaikui suteikimo, kad galėtų jį parsivežti į savo šalį. Šis procesas susijęs su bendradarbiavimu su imigracijos institucijomis ir gali skirtis priklausomai nuo šalies. Taip pat gali būti skirtumų priklausomai nuo to, ar vaiko kilmės šalis yra prisijungusi prie Hagos konvencijos.

Dažni tarptautinio įvaikinimo iššūkiai:

Ilgas procesas: Tarptautinis įvaikinimas gali užtrukti kelerius metus, o laukimo trukmė priklauso nuo vaiko amžiaus, šalies neišspręstų klausimų ir biurokratinių kliūčių.

• Išlaidos: Bendra tarptautinio įvaikinimo kaina gali svyruoti nuo 20 000 iki 50 000 JAV dolerių ar daugiau, priklausomai nuo šalies, juridinių mokesčių, kelionės išlaidų ir agentūros mokesčių.
• Kultūriniai ir juridiniai skirtumai: Įvaikinančioms šeimoms gali būti sudėtinga orientuotis skirtingose teisinėse sistemose, kalbose ir kultūriniuose lūkesčiuose.

Šalys, žinomos dėl tarptautinio įvaikinimo:

• Kinija: Kadaise buvusi pagrindiniu tarptautiniu įvaikinimu besinaudojusių vaikų šaltiniu, šiuo metu taiko griežtus reikalavimus potencialiems įtėviams ir paprastai įvaikinimui skiria vaikus su specialiaisiais poreikiais.
• Kolumbija ir Haitis: Abiejose šalyse tarptautinis įvaikinimas leidžiamas, tačiau taikomos griežtos procedūros.
• Indija: Indijoje laikomasi Hagos konvencijos, o procesas apima išsamius tinkamumo patikrinimus.

Po įvaikinimo:

Daugelyje šalių reikalaujama, kad po įvaikinimo socialiniai darbuotojai apsilankytų, kad užtikrintų vaiko gerovę. Kai kuriose šalyse taip pat reikalaujama kasmet teikti ataskaitas vaiko kilmės šaliai, kad būtų galima stebėti vaiko pažangą.

Tarptautinis įvaikinimas yra sudėtingas, potencialiai emociškai varginantis procesas, tačiau jis suteikia šeimų neturintiems vaikams galimybę augti mylinčiuose namuose. Vis dėlto moraliniai sumetimai, ilgi terminai ir sudėtingi juridiniai aspektai verčia atidžiai svarstyti šią galimybę prieš priimant sprendimus.

* https://www.hcch.net/en/instruments/conventions/full-text/?cid=69.