Įvaikinimas

Įvaikinimas šalies viduje (nacionalinis, vietinis įvaikinimas) – tai vaiko įvaikinimo procesas toje pačioje šalyje, paprastai susijęs su vaikų globos įstaigose esančiais vaikais, vaikais, kurių savo noru atsisakė biologiniai tėvai, arba su įvaikinimu, kai įvaikina patėviai. Įvairiose šalyse vidaus įvaikinimo etapai ir taisyklės skiriasi, tačiau paprastai šis procesas vyksta pagal struktūrizuotą teisinę sistemą, kuria siekiama užtikrinti geriausius vaiko interesus.

Pagrindiniai įvaikinimo šalyje etapai:

1. Įvaikintojų tinkamumas ir reikalavimai:
   • Įvaikintojai: Paprastai reikalaujama, kad būsimieji tėvai būtų tam tikro amžiaus (dažniausiai 21 metų ar vyresni) ir atitiktų tam tikrus sveikatos, finansinius ir socialinius kriterijus. Daugelyje šalių įvaikinti gali pavieniai asmenys, tos pačios lyties asmenys ir heteroseksualios poros, nors taisyklės įvairiuose regionuose skiriasi.
   • Tinkamumo patikrinimas: būsimieji įtėviai atidžiai tikrinami, kad būtų įvertintas jų gebėjimas užtikrinti vaikui saugią ir stabilią aplinką. Atliekant šį tyrimą tikrinama praeitis, rengiami pokalbiai, lankomasi namuose ir vertinamas finansinis stabilumas.
2. Įvaikinimo šalies viduje rūšys:
   • Globojamų vaikų įvaikinimas: Tai – vaikų iš globos sistemos įvaikinimas. Šie vaikai gali būti paimti iš savo biologinių šeimų dėl prievartos, nepriežiūros ar kitų aplinkybių. Globojamų vaikų įvaikinimo dažnai siekiama, kai vaiko biologinių tėvų teisės buvo teisiškai atimtos.
   • Privatus įvaikinimas: Privataus įvaikinimo atveju biologiniai tėvai savanoriškai atsisako savo tėvystės teisių, o vaikas per agentūrą arba advokatą perduodamas įtėviams. Tai gali būti naujagimiai arba maži vaikai.
   • Patėvio/pamotės įvaikinimas: Patėvis ar pamotė įvaikina savo sutuoktinio biologinį vaiką, paprastai tada, kai biologinis tėvas ar motina yra mirę arba nebedalyvauja vaiko gyvenime.
   • Giminaičių įvaikinimas: šeimos nariai (pvz., seneliai, teta ir dėde) įvaikina giminaičio vaiką, nes biologiniai tėvai negali juo rūpintis.
3. Įvaikinimo procesas:
   • Kai patvirtinama, kad šeima gali įsivaikinti, ji, per valstybinę globos sistemą, įvaikinimo agentūrą arba tiesiogiai susitarus su biologiniais tėvais, priskiriama vaikui. Kai kuriais atvejais potencialiems tėvams gali tekti laukti mėnesius ar metus, priklausomai nuo to, ar yra galimų įvaikinti vaikų, ir nuo jų pageidavimų (pvz., amžiaus, sveikatos būklės).
4. Teisinės procedūros:
   • Suderinus vaiko ir įtėvių interesus, teisinėmis procedūromis užtikrinama, kad įvaikinimas būtų nuolatinis ir saistantis. Paprastai tai susiję su teismo posėdžiais ir dokumentų tvarkymu, kad biologinių tėvų teisės būtų perduotos įtėviams.
   • Daugelyje šalių gali būti nustatytas pereinamasis laikotarpis, kai vaikas laikinai apgyvendinamas šeimoje, kol įvaikinimo procedūra bus baigta.
5. Procedūros po įvaikinimo:
   • Pabaigus įvaikinimo procesą, kai kuriose šalyse reikalaujama, kad socialiniai darbuotojai aplankytų vaiką, kad įsitikintų, jog jis gerai adaptuojasi.
   • Priklausomai nuo įvaikinimo tipo, gali būti išlaikomi susitarimai dėl kontaktų tarp biologinių tėvų ir įtėvių (atviras įvaikinimas). Atviro įvaikinimo atveju palaikomas bendravimas tarp vaiko ir jo biologinių tėvų, tuo tarpu uždaro įvaikinimo atveju visos šalys išlaiko privatumą.

Veiksniai, darantys įtaką įvaikinimui šalyje:

• Išlaidos: Įvaikinimas šalies viduje paprastai kainuoja pigiau nei tarptautinis įvaikinimas, ypač jei įvaikinama per globos sistemą, nes išlaidas dažnai subsidijuoja valstybė. Privatus įvaikinimas gali kainuoti nuo 10 000 iki 30 000 JAV dolerių.
• Laukimo laikas: Laukimo trukmė priklauso nuo įvaikinimo tipo. Globojamų vaikų įvaikinimas gali užtrukti ilgiau, dėl vaiko grąžinimo biologiniams tėvams galimybės, o privataus įvaikinimo procesas dažnai trunka mažiau laiko.
• Vyresnio amžiaus vaikų įvaikinimas: daugelis vaikų, kuriuos galima įvaikinti šalyje, yra vyresnio amžiaus arba turi specialių poreikių, todėl šeimoms, kurios nori įvaikinti jaunesnius vaikus arba kūdikius, gali tekti laukti ilgiau.

Statistiniai duomenys (priklauso nuo šalies):

• Jungtinėse Amerikos Valstijose kasmet įvaikinama apie 120 000 vaikų, iš kurių daugelis įvaikinami iš vaikų globos sistemos.
• Europoje įvaikinimo rodikliai yra žemesni, daugelyje šalių daugiausia dėmesio skiriama įvaikinimui iš vaikų globos sistemos šalies viduje.

Įvaikinimo šalies viduje privalumai:

• Artumas: Įvaikinimas šalies viduje leidžia įtėviams užmegzti santykius su vaiko biologiniais tėvais, jei jie to pageidauja, be to, yra mažiau logistinių problemų (pvz., nereikia keliauti, paprastesnės teisinės procedūros).
• Paramos paslaugos: Daugelyje šalių įvaikinusioms šeimoms, ypač toms, kurios įsivaikina iš vaikų globos namų, po įvaikinimo teikiama parama ir finansinė pagalba.

Vietinis įvaikinimas yra būdas suteikti vaikams nuolatinę šeimą jų gimtojoje šalyje, kurioje veikia teisinė ir socialinė sistema, apsauganti tiek vaiko, tiek įtėvių interesus.