Giliai įsišaknijęs asmeninis troškimas tapti tėvais – turėti vaiką iš savo kūno ir kraujo – yra visiškai suprantamas. Tačiau jei į šį klausimą pažvelgsime atidžiau, žvelgiant iš gyvybės apsaugos perspektyvos dirbtiniam apvaisinimui negalime pritarti. Kodėl?
Nes dirbtinis apvaisinimas traktuoja žmogų kaip produktą, kurį galima sukurti dirbtinėmis sąlygomis, sandeliuoti ir išmesti. Paslaugų teikėjams pirmiausia rūpi veiksmingumas ir ekonomiškumas.
Kuo labiau ribojamas per ciklą sukuriamų embrionų skaičius ir tuo pat metu keliami reikalavimai juos visus implantuoti, tuo labiau mažėja mirčių dėl dirbtinio apvaisinimo skaičius. Įvairiose šalyse galioja skirtingos taisyklės, tačiau net ir saugiausiu moterims ir vaikams atveju, kai sukuriamas ir implantuojamas tik vienas embrionas, proceso metu su vaiku vis tiek elgiamasi kaip su produktu, o ne kaip su žmogiška būtybe.
Žvelgiant tik per biologijos prizmę, kai kas galėtų teigti, kad tai yra gyvybės išsaugojimas. Tačiau, kad jį iš tiesų būtų galima pavadinti gyvybę ginančiu, jis turėtų atitikti visus žmogaus orumo aspektus. Galų gale teisė į vaiką neegzistuoja, todėl vaiko sukūrimas laboratorijoje niekada neatitiks šių aspektų.