Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos susiformavo stiprus žmogaus teisių judėjimas, prasidėjęs nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (VŽTD), kurią 1948 m., atsižvelgiant į Antrojo pasaulinio karo baisumus, priėmė JT Generalinė Asamblėja. Po šios deklaracijos 1950 m. buvo priimta Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK), o 2000 m. – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Nors nė vienas iš minėtų dokumentų nėra privalomi įstatymai, juos remiančios šalys priėmė juos kaip sutartas gaires, kurioms negali prieštarauti šalyje galiojantys įstatymai.
Kiekviename iš jų teisė į gyvybę apibrėžiama kaip pagrindinė žmogaus teisė: „Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.“ (VŽTD 3 straipsnis)
„Kiekvieno asmens teisę į gyvybę saugo įstatymas.“ (EŽTK 2 straipsnis)
„Žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti. Kiekvienas asmuo turi teisę į gyvybę. […] Kiekvienas asmuo turi teisę į fizinę ir psichinę neliečiamybę.“ (ES pagrindinių teisių chartija, straipsniai 1–3)
Nė viename iš šių dokumentų nenurodoma priežastis, kodėl iš negimusio žmogaus atimama ši pagrindinė žmogaus teisė – be teisės į gyvybę neįmanoma gauti jokių kitų teisių. Kovoti už žmogaus teises ir tuo pat metu iš labai didelės žmonių grupės (apie 73 mln. žmonių per metus) atimti pagrindinę žmogaus teisę – teisę į gyvybę – yra absurdas. Abortai gali būti priskiriami tik prie žmogaus teisių pažeidimų ir turėtų būti smerkiami visų, kovojančių už žmogaus teises.