„Ką manote apie tai, kad būdamas 17 metų Manuelis jau turi vaiką?“ Šį klausimą nekaltu tonu pamokos pabaigoje užduoda mano vienuoliktokai – klausimą papildydami nuotykių kupinu pasakojimu apie jo draugę ir vaiką Pietų Amerikoje, iš kur Manuelis kilęs. Visa tai, žinoma, išgalvota, nes mokiniai mėgsta išbandyti savo mokytojus ir nori išgirsti jų nuomonę.
Atsakydama: „Žinoma, tai ne pats geriausias metas, bet manau, kad geriau turėti vaiką, negu jį abortuoti“, iš karto išprovokuoju diskusiją. Deja, prieš pat didžiąją pertrauką beveik nelieka laiko deramai atsakyti į visus argumentus, kurie dabar pasipila ant manęs – dar neturi sąmonės, išprievartavimo atvejis, nepilnametė mergaitė ir pan.
Tiesą sakant, visuose pokalbiuose su 13-18 metų amžiaus mokiniais visada iš karto iškyla trys žudantys argumentai už abortą: sunki negalia, „vargšė trylikametė mergaitė“, išprievartavimas. Ir, pageidautina, jų derinys. Minėtu atveju mokiniai neabejotinai yra suinteresuoti toliau diskutuoti šia tema ir ramiai išklausyti mano nuomonę. Deja, taip būna ne visada. Priklausomai nuo jų amžiaus, pasitaiko situacijų, kai objektyvi diskusija net neįmanoma, nes mokiniai tampa labai emocionalūs ir neleidžia pateikti jokių objektyvių argumentų ar medicininių faktų. Dažnai gali pasakyti, kad mokiniai yra labai įsišakniję „apsisprendimo teisės / teisės į abortą“ kairiosios liberaliosios srovės mąstysenoje ir niekada nėra girdėję kitokio, gyvybę remiančio požiūrio. Yra ir tokių studentų, kurie tiesiog tylėdami viską išklauso ir nieko nekomentuoja. Paprastai garsiai pasisako tik tie, kurie pasisako už gyvybės nutraukimo galimybę.
Nesitikiu, kad per pamoką mokykloje pavyks iš karto pakeisti bet kurio mokinio nuomonę, tačiau vis dėlto yra vilties, kad pateikus šią temą taip, kad būtų vertinama gyvybė su visais jos aspektais ir atkreiptas dėmesys į pagalbos pasiūlymus krizės atveju, bus pasėta maža sėkla, kuri galbūt kada nors duos vaisių ir primins mūsų pokalbį. ✸
