Abortų praktika yra vienas iš labiausiai diskutuojamų šių laikų socialinių klausimų. Vis dėlto abortų istorija siekia mažiausiai keturis tūkstantmečius. Grįžkime į praeitį ir susipažinkime su pirmosiomis senovės civilizacijomis, kurios jau tuo metu svarstė apie šią kontroversišką procedūrą.
Seniausios žmonių civilizacijos, kurių egzistavimas buvo griežtai susijęs su konkrečiomis religinėmis ir moralinėmis vertybėmis, dirbtinį (sąmoningą) nėštumo nutraukimą laikė sunkiu etiniu ir religiniu nusižengimu, o kai kuriais atvejais – žmogžudyste. Vis dėlto retais atvejais daugumoje ankstyvųjų kultūrų abortai buvo atliekami nechirurginiais būdais, pavyzdžiui, pasninkaujant, nuleidžiant kraują ir atliekant ekstremalius fizinius pratimus.[1] 1550 m. prieš Kristų egiptiečių papiruse, kuriame buvo ir kitų įvairių ginekologinių dalykų, rasta pirmųjų įrodymų apie dirbtinį medikamentinį abortą.[2] Kadangi abortai buvo praktikuojami jau tada, reikėjo specialaus reglamentavimo. Senovės Kinijos ir Egipto archeologiniuose rankraščiuose yra pirmieji bendrieji reprodukcinės veiklos reguliavimo įstatymai, kuriuose abortas buvo leidžiamas retais atvejais ir naudojant abortifikuojančias žoleles. Kai nėštumą nutraukdavo moteris be vyro sutikimo, buvo taikomos griežtos bausmės. [3]
Senovės Romos ir Graikijos piliečiai taip pat žinojo apie sąmoningą žmogaus gyvybės nutraukimą prieš gimimą. Garsių filosofų, tokių kaip Platonas, Hipokratas ir kiti, raštuose aprašomi įvairūs augalai, kurie buvo naudojami planuotam persileidimui sukelti. Graikų ir romėnų gydytojai kaip įprastus aborto metodus taikė kiuretažą, badavimą, žolelių vonias ir pilvo įtempimą, kad negimęs kūdikis būtų pašalintas iš kūno.[4] Nepaisant to, senovės gydytojai privalėjo laikytis Hipokrato priesaikos, kuri draudė naudoti pesarus abortui sukelti, o kai kurie mokslininkai šią priesaiką laikė bendru aborto sukėlimo draudimu.[5] Romos valstybė abortus apskritai laikė blogu pavyzdžiu Romos visuomenei ir kišimusi į tėvų teises, ypač į tėvo teisę susilaukti palikuonių. Todėl kai kurie Romos imperatoriai, pavyzdžiui, Karakalla, gydytojus ir akušerius, praktikuojančius abortus, bausdavo laikina tremtimi.[6] be to, romėnų rašytojai, pavyzdžiui, Ovidijus, abortus apibūdino kaip „bolgą įprotį“.[7]
Nuo vėlyvosios antikos iki ankstyvųjų naujųjų laikų Europoje vyravo krikščioniškosios vertybės, dėl kurių krikščionių valdovų valdomose karalystėse buvo siekiama nutraukti dirbtinius abortus. Po to sekė ilga pasaulietinės ir religinės valdžios vienybės epocha, kurioje abortai – dar labiau negu prieš tai – tapo labai reta praktika, atliekama tik slaptose vietose. Ši tendencija tęsėsi iki XIX a., kai dėl didelio chirurginių abortų sukeliamo mirtingumo buvo griežtai draudžiama juos atlikti nuo vaiko prasidėjimo iki gimimo.
XIX a.. pabaigoje ir XX a.. pradžioje kilus pirmajai feminizmo bangai, į abortus pradėta žvelgti per naują prizmę: pirmosios feministės, tokios kaip Elizabeth C. Stanton, Susan B. Anthony, Matilda Joslyn Gage, Victoria Woodhall ir Alice Paul, atkreipė dėmesį į vyrų atsakomybę visuomenėje. Stengdamosi sukurti geresnes gyvenimo sąlygas viduriniųjų ir žemesniųjų visuomenės sluoksnių moterims, šios pirmosios feministės abortus laikė „didžiausiu moterų išnaudojimu“, kurie objektyvizuoja moteris kaip priemonę malonumui pasiekti, nereikalaujant iš vyrų atsakomybės už jas ir už jų palikuonis.[8] Susan B. Anthony manė, kad abortai nenaudingi, nes neišsprendžia esminių visuomenės problemų[9], o Tennessee Claflin pridūrė: „Abortai yra tik giliau įsišaknijusio socialinės padėties sutrikimo simptomas…“.[10] [10] Be to, šios moterys puikiai suvokė selektyvių, prieš mergaites nukreiptų, abortų keliamą pavojų. Kaip sakė Alice Paul: „Kaip galima apsaugoti moteris ir padėti joms, žudant jas kol būna kūdikiai?“[11].[11]
XX amžius pasižymi nuolatiniu abortų skaičiaus didėjimu, kurį lėmė abortų legalizavimas (ar bent jau dekriminalizavimas) daugelyje Europos šalių ir masinė abortų tablečių gamyba šio amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje. Pirmoji Europos šalis legalizavusi abortus buvo RTFSR (vėliau – Sovietų Sąjunga) 1920 m.[12] [12] Daugelis abortų pradininkų buvo kilę iš eugenikos judėjimo – socialinio judėjimo, propagavusio žmonijos genetinių savybių gerinimą ir „nepageidaujamų“ žmonių grupių marginalizavimą. Planuotos tėvystės organizacija, dabar didžiausia pasaulyje organizacija, propaguojanti abortus ir kitus „šeimos planavimo“ metodus, turi savo šaknis eugenikos judėjime – jos įkūrėja buvo ginekologė Margaret Sanger.[13] [13] Nacistinėje Vokietijoje abortai buvo atliekami eugeniniais sumetimais, pvz. siekiant pašalinti neįgalius vaikus ir „ne arijų“ rasės gyventojus.[14][14] Po Antrojo pasaulinio karo dauguma Vakarų Europos šalių, pradedant Jungtine Karalyste, nuo XX a. aštunto dešimtmečio legalizavo abortus – tai buvo vienas iš 1968 m. revoliucijos rezultatų. Šiandien abortai yra legalūs daugelyje Europos šalių, su skirtingais laiko apribojimais. 2024 m. Prancūzijos valstybė tapo pirmąja šalimi pasaulyje, kuri abortą, kaip pilietinę teisę, įtraukė į savo nacionalinę konstituciją.[15][15] ✸
[1] Georges Devereux, „A typological study of abortion in 350 primitive, ancient, and pre-industrial societies.” In: Harold Rosen (ed.): Abortion in America: Medical, psychiatric, legal, anthropological, and religious considerations (Boston, 1967) https://www.ncbi.nlm.nih.gov/nlmcatalog/100996513.
[2] Jeremy M. Norman, “The Ebers Papyrus, the Most Extensive Record of Ancient Egyptian Medicine,” HistoryofInformation.com, https://www.historyofinformation.com/detail.php?id=1353.
[3] Carole Joffe, “Abortion and Medicine: A Sociopolitical History“ (2009), 1-9.
[4] John William Klotz, “A Historical Summary of Abortion from Antiquity through Legalization” (St. Louis,1973)/Soranus, “Gynaecology,” 1.56-1.65.
[5] John M. Riddle, “Contraception and abortion from the ancient world to the Renaissance” (Cambridge, 1992).
[6] J. Robert Sallares, “Abortion.” In: The Oxford Classical Dictionary (3rd ed.) (Oxford, 2003).
[7] “Ancient Roman Abortions & Christians,” earlychurchhistory.org, https://earlychurchhistory.org/medicine/ancient-roman-abortions-christians/.
[8] Angela K. Derr, Mary Krane, „Feminism and Abortion”, in: History Today. 49 (8): 34–35.
[9] Anthony, Susan B., „Marriage and Maternity” in: The Revolution (1869).
[10] Tennie C. Claflin, “My Word on Abortion, and other Things”(1871), victoria-woodhull.com, https://www.victoria-woodhull.com/wc092300.htm.
[11] Serrin M. Foster, “Who really marches for Women’s Lives?”, feministsforlife.com, https://www.feministsforlife.org/who-really-marches-for-womens-lives/.
[12] Heer, David, “Abortion, Contraception, and Population Policy in the Soviet Union” Demography 2 (1965): 531-39.
[13] Sara McCrea, “Eugenics No Matter What?: An Investigation of the Eugenic Origin of Planned Parenthood and its Effect on Contemporary Society.” In: Black & Gold 1/5 (Wooster, 2015), https://openworks.wooster.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1012&context=blackandgold.
[14] Trials of War Criminals Before the Nuernberg Military Tribunals under Control Council Law No. 10 (Volume 4), 1947, 609-10.
[15] George Wright, “France makes abortion a constitutional right,” BBC.com, https://www.bbc.com/news/world-europe-68471568.
